Ebu Bekr Sidik
Sikur tė kisha marrė ndonjė mik tjetėr pėrveē Allahut, da ta merrja Ebu Bekrin.
Domethėnia e fjalės Halife
Fjala Halif ėshtė forma shqipe e fjalės Arabe Halife, e cila ėshtė shkurtesė pėr Halifatu Resulil-lah. Shprehja e fundit do tė thotė Trashėgues i tė Dėrguarit tė Zotit, Pejgamberit tė shenjtė Muhamed (sallallahu alejhi ue selam). Titulli Halifetu Resulil-lah sė pari qe pėrdorur pėr Ebu Bekrin (radiallahu anhu), i cili qe zgjedhur udhėheqės i komunitetit Musliman pas vdekjes sė Pejgamberit.
Rėndėsia e Hilafetit
Misioni i Pejgamberit Muhamed (sallallahu alejhi ue selam), si ai i tė dėrguarve tė mėhershėm tė Allahut, ishte qė tė thėrret njerėzit nė adhurimin dhe nėnshtrimin ndaj Njė Zoti tė Vėrtetė. Nė praktikė, nėnshtrimi ndaj Zotit do tė thotė qė ti zbatojmė urdhėrat e Tij siē ėshtė dhėnė nė Kuranin e Shenjtė dhe siē ėshtė shpjeguar nė Sunet. Si trashėgues i Pejgamberit, Halifeja ishte udhėheqės i komunitetit Musliman dhe pėrgjegjėsia primare e tij ishte qė tė vazhdojė nė rrugėn e Pejgamberit (sallallahu alejhi ue selam). Meqė feja qe pėrsosur dhe dera e shpalljes hyjnore qe mbyllur me vdekjen e Pejgamberit, Halifeja duhej ti bėnte tė gjitha ligjet nė pajtim me Kuran dhe Sunet. Ai ishte sundues mbi Muslimanėt por jo edhe supremi i tyre, meqė supremiteti i pėrket vetėm Allahut. Atij i duhej bindur pėrderisa ai tė ishte i bindur ndaj Zotit. Ai qe pėrgjegjės pėr krijimin dhe vazhdimin e gjendjes nė tė cilėn do tė ishte mė lehtė pėr Muslimanėt qė tė jetojnė sipas parimeve Islame. Ebu Bekr (radiallahu anhu), nė kohėn kur e pranoi Hilafetin, deklaroi pozicionin e tij:
Tė dobėtit prej jush do tė jenė tė fortė me mua derisa tė drejtat e tyre tė jenė pėrligjur; dhe tė fortėt nga mesi juaj do tė jenė tė dobėt me mua derisa, nėse do Allado, ta marr atė qė atyre u takon ta japin. . .Mė dėgjoni pėrderisa unė ti bindem Allahut dhe tė Dėrguarit tė Tij. Kur unė ta kundėrshtoj Atė dhe Pejgamberin e Tij, atėherė mos mė dėgjoni.
Zgjedhja pėr nė Hilafet
Shoqėruesi mė i afėrt i Pejgamberit, Ebu Bekr (radiallahu anhu), nuk ishte prezent kur Pejgamberi vdiq nė banesėn e gruas sė tij tė dashur, Aishes (radiallahu anha), bijės sė Ebu Bekrit.
Kur Ebu Bekri (ra) doli nga banesa e Pejgamberit (sallallahu alejhi ue selam) dhe kumtoi lajmin, mosbesimi dhe llahtaria e kaploi komunitetin e Muslimanėve nė Medine. Muhamedi (sallallahu alejhi ue selam) kishte qenė udhėheqėsi, udhėzuesi dhe bartėsi i shpalljes hyjnore pėrmes sė cilit ata qenė nxjerrur nga idhujtaria dhe barbarizmi nė rrugėn e Zotit. Si ka mundur qė tė vdes ai? Madje edhe Umeri (radiallahu anhu), njėri prej Shoqėruesve mė tė fortė dhe mė tė guximshėm tė Pejgamberit, e humbi vetėpėrmbajtjen dhe nxorri shpatėn e tij dhe u kėrcėnua se do ta mbys kėdo i cili thotė se Pejgamberi ka vdekur. Ebu Bekr (radiallahu anhu) butėsisht e shtyu atė anash, u ngrit nė shkallėt e minberit dhe iu adresua njerėzve, duke thėnė
O njerėz, kushdo qė e ka adhuruar Muhamedin, vėni re! Muhamedi vėrtet ka vdekur. Por kushdo qė e ka adhuruar Zotin, vėni re! Zoti ėshtė i gjallė dhe kurrė sdo tė vdes.
Dhe pastaj ai e pėrfundoi me vargun Kuranor:
Dhe Muhamedi sėshtė tjetėr veēse njė i Dėrguar. Shumė tė dėrguar kanė vdekur para tij; pra nėse ai vdes apo mbytet, a do tė largoheni ju? Al-Imran 3:144
Me tė dėgjuar kėto fjalė, njerėzit u ngushėlluan. Dėshpėrimi i lėshoi vendin vetėbesimit dhe qetėsisė. Momenti kritik kaloi. Por komuniteti Musliman tash pėrballej me njė problem serioz: atė tė zgjedhjes sė udhėheqėsit. Pas njė diskutimi nė mes tė Shoqėruesve tė Pejgamberit (sallallahu alejhi ue selam) tė cilėt ishin mbledhur qė ta zgjedhin udhėheqėsin, u bė e qartė se askush nuk qe mė i pėrshtatshėm pėr kėtė pėrgjegjėsi se Ebu Bekr (radiallahu anhu). Njė pjesė e fjalimit tė cilėn e mbajti Halifeja i Parė pas zgjidhjes sė tij tashmė qe cituar nė hyrje.
Jeta e Ebu Bekrit (radiallahu anhu)
Ebu Bekr (Poseduesi i Deveve) nuk ishte emri i tij i vėrtetė. Ai e fitoi kėtė emėr mė vonė nė jetė pėr shkak tė interesit tė madh tė tij nė mbajtjen e deveve. Emri i vėrtetė i tij ishte Abdul Kaba (Robi i Kabes), tė cilin Pejgamberi (sallallahu alejhi ue selam) ia ndryshoi nė Abdullah (Rob i Allahut). Pejgamberi gjithashtu ia dha atij titullin Sidik - Dėshmuesi i sė Vėrtetės.
Ebu Bekr (radiallahu anhu) ishte njė tregtar i pasur dhe i drejtė, i cili edhe para se ta pranonte Islamin ishte njė qytetar i repektuar i Mekės. Ai ishte tri vite mė i ri se Muhamedi (sallallahu alejhi ue selam) dhe njė afinitet natyror i bashkoi ata prej fėmijėrisė sė hershme. Ai mbeti Shoqėruesi mė i afėrt i Pejgamberit gjatė tėrė jetės sė tij. Kur Pejgamberi (sallallahu alejhi ue selam) i thirri shokėt mė tė afėrt tė tij dhe farefisin e tij nė Islam, Ebu Bekr ishte prej tė parėve tė cilėt e pranuan atė. Ai po ashtu e bindi Uthmanin dhe Bilallin (radiallahu anhuma) qė ta pranojnė Islamin. Nė ditėt e hershme tė misionit pejgamberik, kur njė numėr i vogėl i besimtarėve i qe nėnshtruar persekutimit dhe torturės sė vazhdueshme, Ebu Bekr e barti njė pjesė tė madhe tė vėshtirėsisė. Mė nė fund kur erdhi lejimi i Allahut qė tė migrohet prej Mekės, ai qe i cili u zgjodh nga Pejgamberi (sallallahu alejhi ue selam) qė ta shoqėronte atė nė udhėtimin e rrezikshėm pėr nė Medine. Nė betejat e shumta tė cilat zurėn vend gjatė jetės sė Pejgamberit (sallallahu alejhi ue selam) Ebu Bekr gjithmonė ishte pranė tij. Njėherė, ai ia solli tėrė pronėn Pejgamberit, i cili grumbullonte tė holla pėr mbrojtjen e Medines. Pejgamberi (sallallahu alejhi ue selam) e pyeti, Ebu Bekr, ēfarė ke lėnė pėr familjen tėnde? Pėrgjigja erdhi: Allahun dhe pejgamberin e Tij.
Edhe para Islamit, Ebu Bekr (radiallahu anhu) qe i njohur si njeri me karakter tė drejtė dhe me natyrė tė pėrzemėrt dhe tė dhimbshme. Gjatė tėrė jetės sė tij ai ishte i ndjeshem ndaj vuajtjeve njerėzore dhe i sjellshėm ndaj tė varfėrve dhe tė pambrojturve. Edhepse ai ishte i pasur, ai jetonte shumė thjesht dhe shpenzonte paratė e tija nė lėmoshė, pėr lirimin e robėve dhe pėr kauzen Islame. Ai shpesh e kalonte njė pjesė tė natės nė namaz dhe lutje. Ai ndau me familjen e tij njė jetė shtėpiake gazmore dhe tė dhimbshme.
Hilafeti i Ebu Bekrit (radiallahu anhu)
Si i tillė, nė atė kohė, ai qe njeriu mbi tė cilin ra barra e udhėheqjes nė periudhėn mė tė ndjeshme nė historinė e Muslimanėve.
Pasi qė u pėrhap lajmi pėr vdekjen e Pejgamberit, njė numėr i fiseve u rebeluan dhe refuzuan qė ta paguajnė Zekatin, duke thėnė se kjo ishte obligim vetėm ndaj Pejgamberit (sallallahu alejhi ue selam). Nė tė njėjtėn kohė disa mashtrues pohuan se pejgamberllėku ka kaluar nė ta pas Muhamedit (sallallahu alejhi ue selam) kėshtu qė ata ngritėn bajrakun e revoltės. Pėrveē kėsaj, dy perandoritė e fuqishme, ajo Romake Lindore dhe Persiane, po ashtu iu kėrcėnuan shtetit tė posalindur Islam nė Medine.
Nėn kėto rrethana, shumė nga Shoqėruesit e Pejgamberit, pėrfshirė kėtu edhe Umerin (radiallahu anhu), e kėshilluan Ebu Bekrin qė tė bėjė koncesione ndaj atyre qė sjipnin Zekatin, sė paku pėrkohėsisht. Halifeja i ri kundėrshtoi. Ai insistonte se Ligji Hyjnor smund tė ndahej, atė se skishte dallim nė mes obligimit tė Zekatit dhe Namazit, dhe atė se ēfarėdo kompromisi me urdhėrat e Allahut pėrfundimisht do ti shkatėrronte fundamentet e Islamit. Umeri dhe tė tjerėt shpejt e kuptuan gabimin e gjykimit tė tyre. Fiset e rebeluara e sulmuan Medinen por Muslimanėt qenė tė pėrgaditur. Ebu Bekr (radiallahu anhu) vetė e udhėhoqi sulmin, duke i detyruar ata qė tė tėrhiqen. Ai pastaj bėri njė luftė tė papajtueshme me pohuesit e rrejshėm tė pejgamberllėkut dhe shumica e tyre u nėnshtruan dhe sėrish ushtruan Islamin.
Kėrcėnimi prej Perandorisė Romake nė tė vėrtetė ishte paraqitur mė herėt, gjatė jetės sė Pejgamberit (sallallahu alejhi ue selam). Pejgamberi kishte organizuar njė ushtri nėn komanden e Usames (radiallahu anhu), i biri i robit tė liruar. Ushtria nuk shkoi larg kur Pejgamberi u sėmurė, kėshtu qė ata u ndalėn. Pas vdekjes sė Pejgamberit u paraqit dilema se a duhej qė ushtria tė dėrgohej pėrsėri apo tė mbetej nė mbrojtjen e Medines. Ebu Bekr pėrsėri tregoi vendosmėri. Ai tha,
Unė do ta dėrgoj ushtrinė e Usames ashtu siē qe urdhėruar nga Pejgamberi (sallallahu alejhi ue selam), edhe nėse mbetem vetėm.
Instruksionet e fundit tė cilat ia dha Usames (radiallahu anhu) parashkruajtėn njė kod tė sjelljes nė luftė i cili ėshtė mbetur i patejkaluar deri mė sot. Pjesė tė instruksioneve tė tija ndaj ushtrisė Muslimane ishin:
Mos dezertoni as mos kundėrshtoni. Mos e mbytni njeriun e moshuar, gruan apo fėmiun. Mos i dėmtoni drurėt e palmės dhe mos i preni drurėt frytdhėnės. Mos preni ndonjė dele, lopė apo deve pėrveē se pėr ushqim. Ju do tė hasni nė njerėz tė cilėt i kalojnė jetėt e tyre nė manastire. Lini ata rehat dhe mos i ngacmoni.
Halid ibn Uelid (radiallahu anhu) qe zgjedhur nga Pejgamberi nė disa raste pėr udhėheqės tė ushtrisė Muslimane. Njė njeri me trimėri tė madhe, gjeniu ushtarak i tė cilit doli nė pah gjatė Hilafetit tė Ebu Bekrit. Gjatė gjithė sundimit tė Ebu Bekrit, Halid ibn Uelid udhėhoqi trupat e tij prej fitores nė fitore kundėr Romakėve.
Njė tjetėr kontribut i Ebu Bekrit (radiallahu anhu) ndaj ēėshtjes Islame qe pėrmbledhja e vargjeve tė Kuranit.
Ebu Bekr (radiallahu anhu) vdiq mė 21 Xhemedi-el Ahir, 13 P.H. (23 Gusht 634 p.e.r.), nė moshėn gjashtėdhjetė e tri vjeqare, dhe u varros anash pranė Pejgamberit (sallallahu alejhi ue selam). Hilafeti i tij zgjati njėzet e shtatė muaj. Nė kėtė periudhė tė shkurtėr kohore, Ebu Bekr arriti, me Vullnetin e Allahut, qė ta forcojė dhe konsolidojė komunitetin dhe shtetin e tij, dhe ti sigurojė Muslimanėt kundėr rreziqeve tė cilat i kėrcėnoheshin ekzistencės sė tyre.
Sun Mar 02, 2008 12:06 pm